Alvydas Jokubaitis/pažiūros

Iš Studento Vikis.

Peršokti į: navigaciją, paiešką
Alvydas Jokubaitis → Pažiūros

Jokubaičio nuomone, politiškumas nenurodo į kokį nors nekintamų politinių vertybių rinkinį, bet gali būti apibūdintas kaip skirtingų sričių vertybių supolitinimo ir nupolitinimo veiksmas.

Pratęsdamas vokiečių politikos teoretiko Carlo Schmitto samprotavimus, Jokubaitis įrodinėja, kad politinės vertybės gali būti suvestos į kitų sričių vertybes. Nėra grynai politinių vertybių, galinčių išvengti nepolitinių prasmės šaltinių. Schmitto pasiūlytas transcendentalinis politiškumo kriterijus leidžia suprasti politinės erdvės atsiradimą ir kartu paaiškina nepolitinių vertybių supolitinimo ir nupolitinimo reiškinius.

Norint suprasti politiką, būtina matyti ne tik ją, bet ir moralinius, teisinius, ekonominius, mokslinius, meninius ir religinius visuomenės gyvenimo veiksnius. Politinis gyvenimas neįsivaizduojamas be vertybių, tačiau pažvelgus į jų kilmę, matyti, kad jos yra kitų sričių vertybių vediniai. Politinės vertybės egzistuoja tik dėl politinio gyvenimo dalyvių susipriešinimo. Norint suprasti jų prigimtį, būtina matyti du pagrindinius veiksnius – nekintantį politiškumo kriterijų ir kintančias kitų sričių vertybes. Tai, ką mes vadiname „politinėmis vertybėmis“ yra nepolitinių sričių vertybių vediniai. Politika siekia toliau, negu numato dabartinės politinio liberalizmo teorijos. Politinis gyvenimas neatskiriamas nuo ginčų apie žmogaus prigimtį, gėrį, tikėjimą, ekonominę naudą ar meno vaidmenį. Susiaurinus politiką iki grynai politinių vertybių, tampa neįmanoma pasakyti ką nors reikšmingo apie politikos ryšį su žmogiškųjų reikalų visuma.

Jokubaitis yra liberalizmo politinės filosofijos kritikas. Jo nuomone, „liberalios demokratijos“ terminas slepia dviejų skirtingų politinių filosofijų konfliktą. Liberalai vadovaujasi prielaidomis, kurios demokratiją siekia paversti jų politinei filosofijai tarnaujančiu įrankiu. Demokratija neįeina į liberalizmo politinės filosofijos branduolį. Liberalusis individualizmas skiriasi nuo kolektyvo idėja grindžiamos demokratijos. Pastarajai reikia demos – tautos, liaudies, visuomenės arba bendruomenės. Liberalai mąsto kitaip – jie pabrėžia moralinio individualizmo, žmogaus teisių ir politinės lygybės reikšmę. Demokratai rūpinasi bendruoju gėriu, visuomenės ir bendruomenės kultūriniu tapatumu, socialiniu solidarumu, piliečių tarpusavio supratimu bei sutarimu. Liberalai bijo, kad dėl tokio dėmesio kolektyvui demokratiniai sprendimai gali prieštarauti piliečių teisėms, laisvei ir lygybei. Demokratija yra daug lankstesnis politinio gyvenimo elementas, negu liberalizmas. Liberalizmo metafizika grindžiama daikto, o demokratijos - veiksmo, įvykio ir proceso idėja. Dažnai kalbama apie procedūrinį liberalizmą. Tačiau iš tikrųjų procedūrinis yra ne liberalizmas, bet demokratija. Tik pastaroji išjudina sustingusį liberalizmo idėjinį branduolį. Šalia samprotavimų apie žmogaus teises, negatyviąją laisvę ir moralinį pliuralizmą, liberalai būtinai turi kalbėti apie demokratams svarbius dalykus - piliečių dalyvavimą, įsitraukimą ir aktyvumą. Be šito liberalizmo politinė doktrina prarastų bet kokį praktinį gyvybingumą ir patrauklumą.

Jokubaitis analizuoja tris skirtingus politinio patyrimo konstravimo būdus – praktiką, teoriją, meną. Jo nuomone, tie patys politiniai reiškiniai skirtingai atrodo, kai į juos žvelgiame per praktikos, teorijos ir meno prizmę. Egzistuoja trys skirtingos politikos kontravimo persektyvos, kurių savitumo nesuvokimas turi ne tik teorinių, bet ir praktinių pasekmių. Į politiką žvelgdami vien mokslininko akimis, mes nesugebame pamatyti dalykų, kuriuos mato praktikai ir menininkai, o perėję prie meninio politinių reiškinių traktavimo, išvystame tuos politinio gyvenimo aspektus, kurių nemato teoretikai ir praktikai. Pastarieji taip pat turi tik jiems būdingą politinių įvykių traktavimo perspektyvą, kurios negali pakeisti likusios dvi politinio patyrimo konstravimo perspektyvos.

Šiandien susiduriame su politikos estetinimo reiškiniu. Politinis gyvenimas vis dažniau suvokiamas kaip spektaklis, reginys ar viešųjų ryšių specialistų rankomis kuriamos manipuliacijos vaizdiniais. Apie estetinius dalykus šiandien jau kalba ne tik menininkai, bet politikos mokslų specialistai ir praktikai. Senas poetų ir filosofų ginčas įgauna naują prasmę – dabar jau poetai bando keršyti juos ilgą laiką į šalį nustūmusiems praktikams ir teoretikams. Nuo graikų laikų praktikai ir teoretikai atmesdavo bet kokias didesnes menininkų pretenzijas į politiką. Romantizmo laikais situacija iš esmės pasikeitė. Atsiranda vis daugiau autorių, bandančių įtikinti, kad menas ir estetinis patyrimas yra pagrindiniai politinio gyvenimo atsinaujinimo šaltiniai. Dauguma dabartinių politikų veikia žinodami, kad piliečių sąmonė yra orientuota ne į politinių programų turinį, bet į įvaizdžių ir lengvai įsimenamų šūkių charakteristikas. Menotyros terminais tariant, politikoje vis labiau įsigali formos, o ne turinio klausimai.

Postmodernizmas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo įvairovę ginantis ir skatinantis reiškinys. Postmodernistų polinkis į kultūros fenomenų estetinimą gali būti traktuojamas kaip tam tikra imperializmo forma – vis mažiau norima matyti kitas, ne estetiniais principais grindžiamas tikrovės suvokimo perspektyvas. Viešai skelbiamas postmodernusis pliuralizmas dažnai yra tik paslėpta estetinio monizmo forma. Žodžiais gindami gyvenimo būdų ir stilių įvairovę, postmodernistai iš tikrųjų pirmenybę teikia vienam – liberalaus ironiko ir savimi patenkinto esteto – gyvenimo būdui. Politika yra autonomiška visuomenės gyvenimo sritis, tačiau ji negali išsilaikyti vien ant savo kojų, be kitų kultūrinio gyvenimo formų pagalbos. Politiniam gyvenimui reikia daugybės kitų minties ir veiksmo šaltinių, tarp kurių mokslas ir menas yra tarp svarbiausių. Reikalingas nuolatinis politikų, teoretikų ir menininkų įtakos sferų pasidalijimas. Ten, kur dominuoja praktikų balsas, mes visiškai natūraliai pasiilgstame teoretikų ir menininkų požiūrio į politiką, o per didelis pastarųjų dominavimas gali turėti neigiamų praktinių pasekmių. Menininkai ir mokslininkai dažnai nori būti ne tik meno ir mokslo, bet ir politinių reikalų autoritetai. Tačiau tai, ką daro teoretikai iš esmės skiriasi nuo to, ką veikia praktikai ir menininkai. Kiekvienas žmogiškojo patyrimo modusas parodo vis kitus, tik jam prieinamus, politinio gyvenimo aspektus. Šių trijų patyrimo modusų atskyrimas yra didelis kiekvienos tikrai laisvos visuomenės uždavinys.

Asmeniniai įrankiai
Google AdSense