Pierre Bourdieu

Iš Studento Vikis.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Prancūzų sociologas Pierre Bourdieu gimė 1930 m. Pagrindinius savo darbus jis kūrė įtakojamas tradicinių sociologijos bei antropologijos srovių. Pagrindinėmis jo teorijomis galima būtų paminėti valdžios ir praktikos teoriją bei kapitalo teoriją.

Turinys

Pierre Bourdieu kapitalo teorija

Kapitalo teorijoje sociologas Pierre Bourdieu teigia, kad susisluoksniavimą lemia socialiniai ryšiai, individo socialinis statusas visuomenėje (Bourdieu, 1984, p.20). Šis sociologas teigia, kad „individo statusą socialinėje hierarchijoje nusako tokie fundamentalūs dydžiai, kaip kapitalų sudėtis, kapitalų kiekis ir jų kitimas laike” (Česnuitytė, 2004, p.47).

P. Bourdieu savo kapitalo teorijoje išskiria keturias pagrindines kapitalo formas (Bourdieu, 1984, p.39):

Kiekvienas šio kapitalo kiekis, jo kitimas laike, santykinis skirtingų kapitalų svoris lemia individo socialinę padėtį visuomenėje, kuri vykstant kapitalų kaitai gali kisti (Bourdieu, 1984, p.39). Kadangi kapitalų kiekiai visuomenėje yra riboti, žinoma, kad dėl jų vyksta nuolatinė kova. Šiuo metu modernioje visuomenėje susiklosčiusi skirtingų socialinių sluoksnių elgsena, kuri yra svarbi norint išsaugoti jau pasiektą socialinį statusą ar siekiant įgyti aukštesnį. Taip pat svarbu paminėti jau įgytą socialinę patirtį, galbūt perduotą tėvų,- tai turimi standartai, požiūris į vertybes, ir tą kurios mes siekiame - įvairios materialinės, kultūrinės gėrybės. P. Bourdieu išskirti kapitalai bei jų sudedamosios dalys, tokios kaip politika, religija, šeima, švietimas ir pan., mano darbe bus suvokiami ir nagrinėjami kaip socialinės institucijos, įtakojančios socialinį mobilumą.

Nevienodas kapitalo pasiskirstymas tarp sociumo narių lemia socialinį susisluoksniavimą. Vienodą kapitalo kiekį valdantys ir turintys individai sudaro atskiras socialines klases. Socialinę klasę šiandienos visuomenėje greičiau galima būtų apibūdinti ne turtiniu, t.y. - konkrečių pajamų, aspektu, bet kaip maždaug to paties gyvenimo būdo žmones, kurie turi panašias gyvenimo vertybes, panašiai leidžia laisvalaikį, turi panašų supratimą apie kultūrą, meną ir t.t. (Česnavičius et al., 1999). Jos skiriasi savitu gyvenimo stiliumi. Visa tai P. Bourdieu vadina habitus (Bourdieu, 1984, p.43). Šį terminą išversti į lietuvių kalbą sunku, visgi jis apibūdina tam tikrą mąstymo, elgesio būdą, kuris sąlygoja subjektą elgtis, galvoti bei veikti vienaip, o ne kitaip (Bourdieu, 1984, p.43). Užimamos skirtingos pozicijos priklauso nuo nevienodo įvairių kapitalų pasiskirstymo tarp individų. Asmenys esantys toje pačioje socialinėje klasėje disponuoja vienodu socialiniu, kultūriniu, ekonominiu bei simboliniu kapitalu. P. Bourdieu kalba ir apie kapitalo kaitą, kuri gali lemti individų judėjimą iš vienos socialinės klasės į kitą- tai gali būti judėjimas tiek aukštyn, tiek žemyn. Sociologas P. Bourdieu socialinį mobilumą supranta kaip galios santykių, paremtų skirtingomis kapitalo formomis, pokytį (Česnavičius et al., 1999, p.65).

Socialinio kapitalo apibrėžtis

Socialinis kapitalas – tai kultūriškai, ekonomiškai ir politiškai reikšmingi ryšiai, padedantys veikėjui išlaikyti atitinkamą socialinį statusą (pdf). Socialinio kapitalo sąvoką labai išpopuliarino amerikiečių politologas R. Putnamas. Jis savo teorijoje visų pirma išryškina bendruomeniškumo aspektą, dalyvavimą kultūroje, stebi kokią įtaką turi dalyvavimas partijose, bažnyčios veiklose, įvairiose organizacijose, profsąjungose (Matonytė, 2004, p.23). Atsižvelgdamas į dalyvavimą šiose veiklose, jis stebi, kokią įtaką, naudą sukuriami socialiniai ryšiai turi individui, bendruomenei. R. Putnamas taip pat pastebi, kad socialinis kapitalas gali ne tik teikti ypatingos naudos individams, praplėsti jų akiratį, bet ir varžyti individą, didinti socialinę stratifikaciją, mažinant individo galimybių įvairovę (Matonytė, 2004, p.23).

R. Putnam teigia, kad socialinis kapitalas kylantis iš dalyvavimo visuomeninėje, bendruomeniškoje veikloje, iš dalyvavimo savanoriškai rengiamuose darbuose, priklausymo įvairioms organizacijoms ir pan.

Socialinio kapitalo terminą įvedė vienas įdomiausių ir originaliausių XXa. antrosios pusės Vakarų Europos sociologijos atstovas P. Bourdieu. Sociologas šią sąvoką vartoja ir analizuoja individo lygmenyje, atvirkščiai nei R. Putnam, pabrėžęs bendruomeniškumo aspektų svarbą. P. Bourdieu teigia, kad socialinis kapitalas „yra socialinių santykių ir ryšių tinklas, kurį turi ir naudoja asmuo” (Matonytė, 2004, p.24). Svarbi P. Bourdieu įžvalga yra ta, kad būtent turimų socialinių ryšių izoliacija, sąlygoja socialinių grupių neturtingumą, o ne patys socialiniai ryšiai. Socialinės grupės įvairiai manipuliuoja turimais santykiais savo naudai (Matonytė, 2004, p.25). Narystė socialinio kapitalo tinkluose sukuria tiek simbolinę, tiek ekonominę naudą.

Ekonominio kapitalo apibrėžtis

Nors šio kapitalo analizei P. Bourdieu skiria mažiausiai dėmesio, teigdamas, kad „...socialinė erdvė negali būti redukuota į ekonominę gamybą” (Česnavičius et al., 1999, p.64), visgi kalbant apie Lietuvos situaciją, tai yra svarbus socialinio mobilumo kanalas. Anot P. Bourdieu teorijos, tie individai, kurie turi mažai galios resursų (finansai, išsilavinimas, politinis įtraukimas), arba tie, kurie nenori taikytis prie besikeičiančių sąlygų, situacijos, turi mažiausiai sąlygų išlaikyti turimą ar juo labiau padidinti esamą ekonominį kapitalą (Česnavičius et al., 1999). Ekonominis kapitalas - tai nuosavybė, mainai, finansai, visa tai, kas remiasi materialine išraiška, materialine aplinka - tai gyvenamoji vieta (prestižinis uždaras rajonas, „miegamasis rajonas”, sodas, vienkiemis, kita); būstas (namas, butas, bendrabutis) ir pan. (Česnavičius et al., 1999). „Aukštesnėms klasėms jų valdomas kapitalas leidžia didesnį socialinį mobilumą ...” (Matulionis et al., 2005, p.44). Jie gali lengviau formuoti savo skonį, vertybinius prioritetus tam tikrus gyvenimo modelius.

Vien jau gyvenimas prestižiniame rajone, lyginant su bendrabučiu miegamajame rajone, suteikia nemažai privilegijų, kurios nesunkiai padeda individui kilti socialinio mobilumo laiptais. Prestižiniame rajone beveik 100 procentų gyvena pasiturintys žmonės. Jie disponuoja didesniu socialiniu kapitalu, kuris suteikia naudingų ir reikalingų ryšių, prasmingų kontaktų - tokie kontaktai su svarbiais žmonėmis yra svarbus socialinio mobilumo kanalas. Tokiuose rajonuose dažniausiai vyrauja privačios mokyklos - tai yra tokios mokyklos, kurios nėra išlaikomos valstybės. Jose mokslas dažniausiai yra mokamas, todėl šios mokyklos yra išlaikomos tėvų įmokomis. Taigi į tokias mokyklas savo vaikus išgali leisti tik pasiturintys tėvai.

Išsilavinimas vaidina labai svarbų vaidmenį kalbant apie ateities pajamas bei socialinį mobilumą tarp kartų. Dabar jis dažnai suprantamas kaip vienas svarbiausių užimamos klasės rodiklių, kuris nulemia ir socialinio mobilumo pokyčius.

Ekonominis kapitalas stipriai siejasi su užimtumu. Dažnai užimamos aukštos darbinės pareigos užtikrina geras finansines galimybes, aukštą piniginį atlyginimą. O tai suteikia geresnį priėjimą tiek prie kultūrinio, tiek prie socialinio kapitalo, parodo tiek asmens užimtumą, tiek visuomenės pagarbą jo užimamai profesijai. „Turtas suteikia žmogui galią ir galimybę siekti valdžios” (Matulionis et al., 2005, p.16). Taip kyla rungtyniavimas tarp individų. Tas rungtyniavimas dažniausiai sukelia konfliktus, kadangi viena pusė gauna daugiau, kita mažiau; viena pusė pralaimi, kita laimi ir pan. Anot Karlo Marxo, konfliktas kyla todėl, kad vieni visuomenės nariai gali parduoti savo sukurtus produktus, o kiti - tai yra darbininkai, gali parduoti tik savo darbą (Marx, 1957). Taip atsiranda išnaudojimo, rungtyniavimo elementai. Rungtyniavimo esmė, anot konfliktų teorinio požiūrio, yra ta, kad nėra ribų tokių simbolinių dalykų, kaip galia, valdžia, prestižas siekimui, todėl prieštaravimas, iškylantis tarp siekių ir pasiekimo galimybių ir yra konflikto šaltinis (Matulionis et al., 2005). Kuo didesniu ekonominiu kapitalu disponuoja individas, tuo lengviau jam siekti įvardintų simbolinių aukštumų. Palanki finansinė situacija leidžia lengviau prieiti prie aktualių visuomeninių gėrybių, užmegzti kontaktus su įtakingais ir svarbiais asmenimis, siekti aukštesnio simbolinio kapitalo (prestižo, reputacijos, garbės ir t.t.).

Ekonominis kapitalas yra nesunkiai perduodamas iš kartos į kartą. Visgi jį išlaikyti nėra taip paprasta. Situacija šiuo atveju priklauso nuo paties individo. Baimė, prarasti turimą ekonominį kapitalą, gali paskatinti individą, stengiantis jį išlaikyti, atsisakyti remti vykstančius pokyčius ir užimti status quo poziciją (Česnavičius et al., 1999). Kitas galimas variantas - stengtis prisitaikyti prie vykstančių naujovių ir remti pokyčius. Prisitaikymas prie esamos finansinės situacijos ir pasitenkinimas, apsiribojantis tolesniu nežiūrėjimu į ateitį ir nesiekimu tolesnio ekonominio kapitalo pagerinimo, gali baigtis ne tik turimo ekonominio kapitalo sumažėjimu, bet ir visišku jo praradimu, kas gali paskatinti spartų socialinio mobilumo judėjimą žemyn. Ekonominis kapitalas iš kitų kaip tik ir išsiskiria tuo, kad yra labai lengvai prarandamas, lyginant su kitais kapitalais.

Kultūrinio kapitalo apibrėžtis

Pastaruoju metu „individai ima vis labiau išskirti save iš kitų, pasiremdami kultūros gyvenimo skoniais ir laisvalaikio pomėgiais, o ne ekonominiais ar užimtumo veiksniais“ (Giddens, 2005, p.282). Kultūrinis kapitalas tai visa kas susiję su švietimo sistema, pvz. išsilavinimas, kalba, jos panaudojimas, meno išmanymas ir t.t. Bene geriausias kultūrinio kapitalo rodiklis turbūt yra išsilavinimas.

Anot E. Gellner „industrinė visuomenė yra vienintelė iš visų kada nors buvusių, gyvenanti nuolat palaikomu ir amžinu augimu, numanomu ir nuolatiniu tobulėjimu” (Gellner, 1966, p.45). Jis pabrėžė švietimo ir mokslo svarbą šių laikų visuomenėms. Išsilavinimas, bendras raštingumas, anot jo, yra vienos svarbiausių šių laikų visuomenių vertybių (Gellner, 1966). Žmogaus išsilavinimas gali būti suprantamas kaip bene brangiausia jo investicija į ateitį. Taip formalus išsilavinimas yra vienas svarbiausių socialinio mobilumo veiksnių. Išsilavinimas lemia žmogaus padėtį visuomenėje, socialinėje erdvėje. Priešingai nei tradicinėse visuomenėse, kur žmogaus padėtis buvo paveldima. Ernest Gellner teigia, kad agrarinėje visuomenėje vyravo hierarchinė socialinė vaidmenų sistema, kuomet žmogus gyveno pagal įpročius, kurie buvo susieti su tam tikra socialine tvarka ir ritmu (Gellner, 1966). Šiuo atveju šeimyninis statusas buvo paveldimas. Šeimos užimama padėtis visuomenėje jau iš anksto nulemdavo jo galimybes gauti išsilavinimą, įgyti bent bendrąjį raštingumą, kadangi tai buvo prieinama tik nedaugeliui. Šiais laikais, kai „...išsilavinimas prieinamas visiems visuomenės nariams, mokykla yra vienas svarbiausių socialinių liftų, įgalinančių kilimą iš žemiausių visuomenės sluoksnių į aukštutines socialines pozicijas” (Kuprytė, 2004). Žmonės turintys aukštą išsilavinimą, aukštą profesionalumo lygį turi daugiau galimybių gauti geriau apmokamą darbą, tai padeda jiems lengviau kilti ne tik karjeros laiptais darbo rinkoje, bet ir socialinio mobilumo laiptais.

Simbolinio kapitalo apibrėžtis

Simbolinio kapitalo sąvoka „liečia viską, kas visuomenėje turi vertę: prestižas, reputacija, garbė” (Česnavičius et al., 1999, p.64). Disponuodamas socialiniu kapitalu asmuo gali laisvai orientuotis ir tobulėti visuomenėje. Agrarinėse visuomenėse, socialinis kapitalas buvo paveldimas. Tėvų turėtas prestižas, reputacija persiduodavo jų vaikams, kuriems retai pavykdavo pakilti aukščiau, nei jau buvo pasiekę jų tėvai. Visa tai sąlygojo agrarinėje visuomenėje vyravusi „hierarchinė socialinė vaidmenų sistema, kuomet žmogus gyveno pagal įpročius, kurie buvo susieti su tam tikra socialine tvarka ir ritmu” (Gellner, 1966, p.56 ). Agrarinėje visuomenėje socialinio mobilumo sąvoka nebuvo labai reikšminga. Vaikams buvo sudėtinga pasiekti daugiau nei jų tėvams, kilti karjeros laiptais taip pat buvo beveik neįmanoma.

Modernėjant visuomenei vis svarbesnę įtaką įgyja išsilavinimas, švietimas. Taigi ir socialinis kapitalas jau nebėra tik paveldimas, čia labai svarbiais kriterijais tampa išsilavinimas, gabumai, individo siekiai, jo atsakomybė, aktyvumas. Atsiranda sąlygos plisti socialiniam mobilumui tarp kartų. Tėvų perduotas socialinis kapitalas yra tik dalis to, kas sąlygoja vaikų ateitį. Atsiranda atotrūkis tarp tėvų ir vaikų gyvenimų, galimybė kilti ar leistis karjeros laiptais, kadangi vaidmenys tampa labiau atsitiktiniai, nebėra nustatyti ir apriboti iš anksto (Gellner, 1966). Socialinis kapitalas P. Bourdieu sukurtoje kapitalo teorijoje apima ir apjungia visus jau minėtus kapitalus - ekonominį, socialinį, kultūrinį. Modernėjančioje visuomenėje prestižą, reputaciją neretai nulemia turtinė asmens padėtis visuomenėje. Asmens turtai leidžia jam siekti valdžios, galios, kas ir suteikia garbės, orumo jausmus, prestižą visuomenėje. Prestižas visų pirma atspindi garbę ir žinoma reikalauja tam tikro gyvenimo lygio, kuris visų pirma yra perduodamas tėvų, ir toliau asmuo pats stengiasi jį plėtoti ir dar labiau įsitvirtinti arba kilti aukštyn.

Nuorodos

  • Bourdieu P., Distinction: The Social Critique of the Judment of Taste, London: Routledge, 1984, p.39
  • Česnuitytė V., Socialinio statuso įtaka pirmosios šeimos kūrimui Lietuvoje.- Filosofija. Sociologija, Nr.25, 2004, p.46-51
  • Česnavičius A., Dargytė- Burokienė A., Genienė I., Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas, Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1999, p.181
  • Giddens A. „Sociologija“, Kaunas: UAB „Poligrafija ir informatika“,2005, p.285-292
  • Matulionis A.V., Kasparavičienė V., Kocai E., Krukauskienė E., Liutikas D., Maniukaitė G., Novelskaitė A., Trinkūnienė I., Vosyliūtė A., Žilinskaitė V., Lietuvos socialinė struktūra, Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2005, p.5-72
  • Matonytė I., Socialinis kapitalas: nuo mokslinių tyrimo perspektyvų prie empirinių pastebėjimų. Gero valdymo klausimas.- Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr.1, 2004, p.22-37
  • http://www.ku.lt/sociologija/files/2004_nr.01.38-50.pdf
  • http://www.ku.lt/sociologija/files/2004_nr.01.38-50.pdf
Asmeniniai įrankiai
Google AdSense